Receptą mums atsiuntė:

ŠAKOTIS LIETUVOJE

Į Lietuvą šakotis atkeliavo XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje, pradėtas kepti vienuolynuose. Gavo „Baumkuchen“ pavadinimą (vokiškai – „medis – pyragas“), taip pat dar buvo vadinamas: raguočiu, ragočiumi, raguotinis, ragius, raguolis.
Šakotis jau nuo seno yra neatsiejamas lietuvių šventinio stalo gardėsis. Dažniausiai perkamas parduotuvėje, net nesukant galvos, kokiu būdu jis kepamas ir kokia šio lietuviškos virtuvės pasididžiavimo istorija.
Lietuviški šakočiai yra ypatingi, lyginant su visu pasauliniu kulinariniu paveldu. Šakotis, tai aukštas šakotas tuščiaviduris konditerijos kepinys. Vienas dažniausių vestuvėms ruošiamų saldžių desertų. Jo forma primena eglutę, o spygliukai atstoja šakeles. Padarius skersinį pjūvį galima suskaičiuoti, kiek kartų pilta tešla. Tai – lietuvių tautos pasiekimas, kulinarijos istorija. Ypatingumas yra šakočio išvaizdoje ir skonyje. Ilgas galiojimo terminas lemia šakočio populiarumą ir pasaulinėje rinkoje. Šis rankų darbo skanėstas yra labia vertinamas. Be tradicinio šakočio egzistuoja ir trapusis šakotis, kurio gamybai sunaudojama dar daugiau kiaušinių. Yra žinomas paprastesnis baumkucheno variantas, kurio sluoksniai plokšti ir horizontalūs. Jis kepamas be iešmo. Į kepimo skardą įpilama tešlos ir kepama. Šiam sluoksniui iškepus užpilamas naujas sluoksnis tešlos ir vėl kepama, kol pyragas pasidaro reikiamo storio. Toks šakotis primena paprastą pyragą, kurį lietuvoje vadina šakočio pusbroliu. Plokščiasis šakotis gali būti kepamas ir namų orkaitėje. Tuo tarpu cilindrinis šakotis gali būti iškeptas tik turint specialią krosnį.